Saldusis “Gram love“ vynas

Alkoholis… Fui… Niekada nesižavėjau nei gėrimo kultūra, nei skoniu. Niekada nesupratau, kodėl taip nuostabu yra gerti kažką, kas verčia tave susiraukti ir netgi supykina. Kodėl reikia kankintis dėl to, kad tai tarsi yra “įprasta“, arba net “reikia gerti“? Kiekvieną kartą atsisakiusi taurelės, sulaukdavau gausybės komentarų: “tu turbūt tik prie tėvų negeri“, “kas tave ims į žmonas?“ ir pan. Na, į žmonas paėmė ir negeriančią, matyt, ne tai svarbiausia. Laimei, net ir vyras pasitaikė tas, kurio turbūt irgi niekas į vyrus neėmė, nes lygiai kaip ir aš nemėgsta gerti. Bet šiandien ne apie neskanųjį alkoholį kalbėsime.

Šiandien garsioji, populiarioji meilės diena. Visi suklustume ir bandome įsivaizduoti, kaipgi atšvęsime ją su visais, kuriuos mylime, kuo pasidalinsime, už ką padėkosime ir t.t. Galbūt turime mylimuosius, su kuriais apsikabinsime ir stebėsime krintančias žvaigždes, o galbūt atšvęsime su šeima, nes juk ir jie įeina į meilės sąvoką. Nepamirškime visiems priminti, jog mylime. O jeigu jau dalinsitės kuo nors, tai siūlau išmėginti ir nustebinti visus su šiuo “Gram love“ vynu, kuriame nėra nė lašo alkoholio. Jis sveikas, saldus ir atgaivinantis (burokėlių skonis ištirpsta žaliosios citrinos ir imbiero skonyje).

Jums reikės:

• 1 nedidelio burokėlio (jeigu ekologiškas, galite naudoti ir odelę)
• 5 lapinio saliero kotų
• 1 nedidelio, bet labai labai prinokusio ananaso
• 3 didelių raudonų obuolių
• gabalėlio imbiero
• 1 žaliosios citrinos (jeigu ekologiška, galite naudoti ir odelę)
• didelės saujos špinatų

Visus ingridientus nuplauname. Nulupame tai, ką reikia nulupti ir spaudžiame sultis. Perkošiame. Šįkart  tai padaryti rekomenduoju ne tik dėl vitaminų ir mineralų geresnio įsisavinimo, bet ir dėl tekstūros, juk tai turi būti vynas, o ne kokteilis. Supilame į butelį, surandame taures ir bėgame dalintis su tais, kuriuos mylime.

Taip taip, mūsų taurės skirtingos. Tiesą sakant, namie neturime taurių, tik šias dvi, kurias gavome dovanų. Juokinga jų istorijos pusė yra ta, jog prieš tai turėjome 4 taures (dviejų rūšių), bet beplaudama jas sudaužiau ir pasilikimo su dviem skirtingom. Turbūt tai ženklas, jog mums tų taurių visai nereikia, nors kartais juk smagu apsimesti, kad geri kažką nuodėmingo. O ir įvairumas gyvenime niekada nepamaišo, nes nuo to tik smagiau gyventi.

Beje, jeigu ir nešvenčiate Šv. Valentino dienos, vis tiek galite mėgautis šiuo vynu bet kada ir bet kuriuo paros metu, nes jam niekada nebūna per anksti (nebent per vėlu) ir jokių progų nereikia.

p/s Šiandien bus dviguba laimė, nes numatomas žaliavalgiškas obuolių pyragas. Laukite tęsinio… 😉

 O kuo jūs pakeičiate alkoholinius gėrimus? 

Labai žalios sultys

Kai dar buvau visai vaikas, niekada nemėgau valgyti pusryčių. Į mokyklą išbėgdavau nepavalgius (turbūt dar ir todėl, kad atsikėlus likdavo laiko tik apsirengimui ir išbėgimui) ir nevalgydavau iki tol, kol grįždavau namo, arba iki pietų mokykloje. Alkana niekada nesijaučiau. Kai paaugau, išmokau valgyti pusryčius, nes sako, jog jie yra labai svarbu. Dabar pastebiu, kad, jeigu nepavalgau ryte, jaučiuosi labai labai alkana. 

Perėjus prie veganizmo, mano pusryčiais dažniausiai būna didelė lėkšė įvairių vaisių, sultys arba glotnutis. Labiausiai man patinka sultys, nors ir reikia atsikelti anksti, kad spėčiau prispausti, o dar paskui ir sulčiaspaudę išplauti. Lengviausia, žinoma, yra pagriebti obuolį ar kokį bananą ir sugraužti, negaištant laiko. Bet juk sultys taip skanu!!! 

Šįryt, kuomet pabudau, išgėriau didelę stiklinę vandens, kad organizmas pabustų. Nedarau to kiekvieną rytą, tačiau norėčiau išmokti gerti vandenį, kad ir kaip tai juokingai beskambėtų. Mano oda tiesiog rėkte rėkia “Aš noriu vandens! Aš noriu vandens!“. O pradėjus misti vaisiais ir daržovės vandens poreikis mano dienoje beveik išnyko. Tiesiog nebesinori gerti. O gerti reikia! Ne tik dėl organizmo aprūpinimo reikiamu kiekiu vandens, bet ir dėl dantukų. Išgėrę sulčių, arba pavalgę, nepamirškime perskalauti burnos, idant ten neliktų nieko nereikalingo, kas galėtų pakenkti mūsų dailioms šypsenoms.

Taigi, o jau visai pabudus ir nusprendus, kad lyg ir laikas būtų pusryčiauti, užsimaniau sulčių. Ne ne, ne saldžių, ne vaisinių, bet gausiu žalumynų. Juolab, kai žinau, jog šaldytuve puikuojasi didžiuis glėbys salierų, špinatų ir salotų. MMM, skanu.

Labai žalioms sultims reikės:

• 1 galvos romėniškos salotos
• didelės saujos špinatų
• 5 lapinio salierų kotų
• 1/2 didelio ananaso
• 4 žalių obuolių

Viską gerai nuplauname, supjaustome reikiamo dydžio gabalėliais ir spaudžiame. Kai baigsime spausti sultis, nepamirškime perkošti. Aš perkošiu ne dėl tekstūros ar skonio, o dėl to, jog kažkur perskaičiau, jog organizmas lengviau ir greičiau įsisavina vitaminus, jeigu geriame “švarias“, be ląstelienos sultis. Žinoma, šis žingsnis nėra būtinas, o ląsteliena irgi yra labai sveika ir reikalinga. O išspaudę (ir perkošę ) gaunami štai tokį gražų, kvepiantį ir žalią rezultatą:

O svarbiausia sulčių gėrimo ritualo dalis yra dalinimasis. Nepamirškite pasiūlyti stiklinės ir jūsų šeimos nariams. Mano vyras nėra didelis saliero gerbėjas, todėl dažniausiai sulčių su juo jam nesiūlau. Tačiau šįryt nusprendžiau surizikuoti. Žinoma, mano planas chuliganas nepavyko ir mylimasis tik truputį siurbtelėjęs pareiškė, jog skonis primena daržovių sultinį. Ką padarysi, galbūt vieną dieną ir jam tai bus skanu kaip ir man. Todėl neišsigąskit po jo komentaro, ne visiems šios sultis primins daržovių sultinį, nes man jos primena pavasarį, lengvą saldumą ir žolės kvapą, kurio jau esu išsiilgus. 

Kokias sultys dažniausiai spaudžiate ir ką jos jums primena? 

PAPILDOMA INFORMACIJA

Kodėl žaliavalgystė?

Sveiki!

Manau, kad atėjo tam tinkamas laikas pasidalinti patirtimi, išbandymais, klaidomis ir visais kitais dalykais susijusiais su žaliavalgyste. O gal teisingiau – ėjimu link žalio, gyvo maisto.

Šiuo gyvenimo būdu susidomėjau vasarą, įkvėpta mamos, kuri jau ilgą laiką skatino atsisakyti mėsos ir pieno produktų. Bet žinot tuos vaikus, jie nieko negirdi ir nieko nemato, kol staiga kažkas nutinka ir tarsi jų galvelėse užsidega lemputė: atradau! Tuomet tėvams belieka palinksėti ir apsimesti, kad jie to atradimo gyvenime nėra matę ir girdėję, ir tikrai tai nebuvo jų idėja.

Pirmieji mano žingsniai buvo sunkūs ir klaidingi. Be galo staigiai įpuoliau į žaliavalgystę. Lygiai taip staigiai ir “atkritau“. Pasakiau sau, kad tai ne man, aš negaliu, nenoriu, nesijaučiu geriau, man nepatinka tai, kas vyksta su mano kūnu ir t.t.

Viena iš klaidų buvo ta, jog perskaičiusi Butenko knygą “Žalia mityba“ ėmiau ir patikėjau viskuo. Buvau akla ir nieko neišmaniau. Pirmasis maistas, kurį pagaminau buvo saulėgrąžų kotletai. Užkandžiams valgiau daug riešutų, nes bijojau likti alkana, o dar, neduok Dieve, man ko nors trūks. Kūnas to nepripažino, svoris kilo, jaučiausi taip tarsi būčiau prarijusi kelis dramblius. Po kelių dienų pasakiau STOP ir sugrįžau prie įprastos mitybos. Tvirtai pasižadėjau daugiau ir kojos nekelti į šį lauką.

O vasara baigėsi. Iš lėto sugrįžau į įprastą gyvenimą. Tačiau mintis apie sveikesnį gyvenimo būdą neapleido. Pradėjau domėtis ir skaityti apie žaliavalgystę. 2013 metų rugsėjo mėnesį vėl bandžiau žaliavalgiauti. Tąkart sekėsi daug geriau. Valgiau daugiau vaisių ir daržovių, mažai riešutų. Jaučiausi puikiai. O, bet, tačiau… Sustojau. Ne dėl rimtos priežasties, o dėl silpnumo ir esamų baimių: ar tikrai tai gerai? Ar galėsiu ateityje turėti vaikų, jeigu žaliavalgiausiu? ir t.t. Trūko informacijos, žmonių, kurie galėtų įtikinti, jog man niekas negresia. 

Per mokymosi laikotarpį atradau be galo daug žmonių, kurie mane įkvėpė ir įkvepia toliau siekti užsibrėžto tikslo: vieną dieną tapti 100% žaliavalge. Nuo 2013 metų lapkričio mėnesio visiškai atsisakiau mėsos ir pieno produktų. Kartais suvalgydavau žuvies, jei labai norėdavosi. Pagrindas buvo veganiška mityba. Du kartus per dieną valgydavau žaliavalgiškai, o vakarienė būdavo veganiška. Savęs labai nespaudžiau ir nebaudžiau. Pasižadėjau, kad po naujų metų atsisakysiu ir žuvies. 

Žinoma, buvo keli kartai, kai tiesiog silpnumas valdė ir suvalgiau produktų, kurių atsisakiau. Labiausiai pasiilgau sūrio, lydyto ir tirpstančio burnoje. Vien dėl to paklysdavau ir suklupdavau. Tačiau šios klaidos neprivertė manęs pasiduoti ir sugrįžti prie buvusio gyvenimo, nes jau žinau, ką reiškia maitintis sveikiau. Jaučiuosi lengva, labiau atsipalaidavusi, laimingesnė, mažiau pykstu. Mano oda tapo gražesnė. Anksčiau nosies srityje turėjau tamsius inkštirus, kurie nesuteikė grožio, o dabar, po 4 mėnesių, be mėsos ir pieno produktų jie iššviesėjo. Oda tiek daug nešerpetoja, atsisakiau kremo. Visą gyvenimą turėjau kelis baltus “akmenukus“. Jų niekaip negalėjau atsikratyti, o dabar beliko tik vienas. Veidą prausiu tik vandeniu. Taip pat atsisakiau dušo želė. Šie pokyčiai skatina mane ir toliau mokytis bei maitintis gyvu maistu. 

Nesuklyskit. Nesimaitinu vien organišku maistu. Šiuo metu mano šeimai tai nėra įkandama. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai yra geriau nei valgyti apdirbtą maistą, kuriame beveik nieko nėra likę. Aš dar mokausi eiti šiuo keliu, o besimokydama noriu pasidalinti patyrimais ir atradimais su jumis.

Kiekvienas renkamės tai, kas jam geriausia. Aš jau pasirinkau. O ką renkatės jūs?