Pica su avinžirniais

Standartinis

Dažnai, kai pradedame keistis, susiduriame su maistinėmis problemomis. Juk prieš tai nereikėjo sukti galvos, kas toje lėkštėje guli, iš ko vienas ar kitas patiekalas pagamintas, o kur dar visokie klausimai kirbantys galvoje: ar tai sveika? ar naudinga? o gal nelabai? Prie viso to prisideda ir draugų, giminių bei visokių kitokių artimųjų gąsdinimai, nuogąstavimai ir kiti aimanavimai dėl mūsų pokyčių ar pasirinktų kelių sveikesnio gyvenimo link. Tai dažnai mus kankina ir mes, vietoj to, kad eitume ir mėgautumėmės smagia kompanija, pasirenkame tūnoti savo kambarėliuose su sveiku maistu, nes niekas kitas mūsų nesupras ir nepalaikys. Bet tai ne išeitis. Juk tas stereotipas, kad veganiškas gyvenimo stilius, o gal labiau virtuvės stilius, yra labai nuobodus ir jame nieko daugiau tik salotos, morkos ir pan., yra visiškai klaidingas. O iš pradžių būna labai sunku ir mums tai suprasti. Dažnas būtent dėl to ir sugrįžta prie senų įpročių, nes, rodos, jog nėra kito pasirinkimo. Bet tikrai tikrai, maistas gali būti nuodėmingai skanus, kai gyveni sveikiau. Dėl to dalinuosi šiuo nuostabiu picos receptu, kurį galima tobulinti ir tobulinti, kad jis būtų dar sveikesnis. Šiuo receptu drąsiai galite vaišinti visus skeptikus, lažinuosi, kad pirštus aplaižys ir dar paprašys.

Vakar buvo nuostabi diena. Aplinkos tvarkymas su mielais žmonėmis. Ne tik gamta atsigavo, bet ir mūsų galvos prašviesėjo. Vėliau ir pasivaikščiojimas šviečiant saulutei. Vakare kojelės labai stipriai nepadėkojo, bet juk žinau, kad viskas bus gerai. O didžiausias dienos laimėjimas buvo vyro prašymas. Sako: padaryk tu man tą savo picą su avinžirniais. Kad ir kokia nuvargus buvau, ar net kitus planus vakarienei turėjau, nuėjau virtuvėn gamint. Juk visavalgis vyras, kuris be maisto negali gyventi, paprašė veganiškos picos. Savo noru. Nevalia atsisakyti ar tingėti. 

Originalų receptą rasite čia: Pica su avinžirniais 

Picos padui naudojau vyro jau paruoštą mielinę tešlą, nes mes vienas kitam valgyt nelabai darom (būtent dėl skirtingų maistinių poreikių). Va šitą tešlą galima tobulint. Kvietinius miltus keisti miltais be glitimo (tiesiog pažaiskit). Mielių galima atsisakyti, juk picos padui nebūtinas kilimas. Vanduo. Jis ir taip sveikas. Galiausiai lašas druskos (namuose naudojame tik rožinę himalajų druską). Kiek ko dėti nepasakysiu, nes jis gamina iš akies, bet spėju, kad daugelis turit savo mėgstamų receptų ir juos drąsiai galite čia panaudoti. Arba galite panaršyti nurodytą puslapį, kuriame autorė pateikia nemažai įvairių picos pado variantų.

PIRMAS SLUOKSNIS

Nors vėliau pastebėsite, kad originaliame recepte pomidorų padažo nėra, bet aš naudoju. O tai darau dėl to, kad dedant žalumynus jie ganėtinai išdžiūna bekepant orkaitėj. O šieno juk mes valgyt nenorim. Todėl tai būna mano pirmas sluoksnis ant pado. Pomidorų padažas:

Reikės:

  • pomidorų (skaniausia su vyšniniais, jeigu perkate, o jeigu turite savus, tada tinka bet kokie)
  • šiek tiek saulėje džiovintų pomidorų (dėl stipresnio skonio)
  • česnako skiltelės
  • 1 v. š. alyvuogių aliejaus
  • lašelio himalajų druskos
  • malto pipiro pagal skonį
  • džiovintų prieskonių pagal skonį (mes naudojame baziliką, raudonėlį ir čiobrelį)
  • 2-3 mirkytų datulių

Viską sudedame į maistos smulkintuvą ir susmulkiname iki norimos konsistencijos. Kiekius galite reguliuoti priklausomai nuo to, kiek to padažo reikės.

Šis padažas tinkamas bet kokio maisto pagardinimui: daržovių kotletukams, prie bulvių košės ir pan. Jei norima, jį galima ir šiek tiek pašildyti prieš valgant (čia jei ne picai naudojate).

ANTRAS SLUOKSNIS

(Po pomidorų padažo dar galima įdėti vėliau aprašomo česnakų padažo šiek tiek, bet tai nebūtina)

Šiam sluoksniui galite naudoti jūsų mėgstamas daržoves ar žalumynus. Kadangi, mano nuomone, ši pica yra ganėtinai soti, tai aš renkuosi dėti tik žalumynus. Vakar gaminome su špinatais. Man skaniausia su lapiniu kopūstu, nes jis sodresnio skonio.

Norimus žalumynus nuplauname ir jais gana gausiai padengiame visą padą (paliekam kraščiukus laisvus, nes labai išdžius bekepant.

O jei naudojate daržoves, tai jas susmulkinate ir išdėliojate.

TREČIAS SLUOKSNIS

Trečiam sluoksniui jums reikės pagrindinio šios picos ingridiento – avinžirnių. Juos galite virti namuose, arba nupirkti jau paruoštus. Jei perkate paruoštus, jų virti jau nebereikia.

Reikės:

  • 1 1/2 puod. virtų avinžirnių
  • 3 v. š. mėgstamo aštraus čili padažo
  • 1 1/2 v. š. Sriracha padažo
  • 2 a. š. alyvuogių aliejaus

Avinžirnius sudedame į indą ir pamarinuojame nurodytuose ingridientuose. Tai galite padaryti prieš pradedant ruošti visus padažus.

Tiesą sakant, vakar buvo pirmas kartais, kai avinžirnius marinavau pagal originalų receptą, nes anksčiau vis aštrių padažų neturėjau po ranka. Verdiktas: man skanesnis mano marinatas. Šis tiesiog degino burną ir tiek.

Mano marinato variantui reikės:

  • 1/2 v. š. sojos padažo (naudoju shoyu soją)
  • 1 v. š. alyvuogių aliejaus
  • 1 v. š. garstyčių padažo (naudoju šį: Dijon garstyčios)
  • himalajų druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį
  • 1/2 a. š. paprikos
  • 1/2 a. š. čili (džiovinto)

Viską sumaišome ir užpilame ant avinžirnių.

Paruoštus avinžirnius tolygiai paskirstome ant picos pado. Marinato likučius taip pat užpilame ant viršaus.

KETVIRTAS SLUOKSNIS

Šis sluoksnis pats purviniausias, nes reikia daug tepliotis su riešutais ir pan. Būtent dėl šios priežasties labai dažnai tingiu šią picą gaminti (o gal ir gerai, neatsibosta ir šiek tiek sveikiau, kai valgai tokį maistą ne kiekvieną dieną).

Baltas padažas (padažų pagrindas)

Reikės:

  • 1/2 puod. anakardžių riešutų
  • 3/4 puod. migdolų pieno (ar kito jūsų mėgstamo augalinio pieno)
  • 1 v. š. tapijokos miltų (galite naudoti kitus turimus miltus, kurie turi tirštinimo savybių, šie primena krakmolą)
  • 2/3 a. š. himalajų druskos
  • 1 v. š. alyvuogių aliejaus
  • maltų juodųjų pipirų pagal skonį

Anakardžius prieš tai pamirkome bent keletą valandų, o geriausia per naktį. Tai ne tik naudinga, nes mirkant pašalinamos nereikalingos ir net kenksmingos medžiagos, bet tokiu būdu yra suaktyvinami daiginimo procesai, kurie palengvina riešutų virškinimą.

Viską sudedame į maisto smulkintuvą ir susmulkiname iki vientisos kreminės masės. Jei tirštoka, galite įdėti šiek tiek vandens, bet tai neturi būti labai skystas padažas.

Česnakų padažas

Reikės:

  • 2/3 balto padažo
  • 4 skiltelių pakepinto česnako, arba 1 a. š. džiovinto česnako miltelių
  • 1/4 a. š. džiovinto svogūno miltelių
  • 1/2 a. š. džiovintų itališkų prieskonių mišinio (recepto ieškokite šio įrašo pabaigoje)
  • 1 v. š. mielių dribsnių
  • 1 a. š. obuolių sidro acto

Prieskonius sudedame į padažą ir išmaišome.

Salierų padažas

Reikės:

  • 1/3 balto padažo
  • 1/2 a. š. “kaimiško“ prieskonių mišinio (recepto ieškokite šio įrašo pabaigoje)
  • 1/2 a. š. salierų sėklų (aš naudoju tiesiog džiovintą sumaltą salierą)
  • 1/2 a. š. obuolių sidro acto

Prieskonius sudedame į padažą ir išmaišome.

Kaip jau minėjau aprašant antrąjį sluoksnį, galite šiek tiek česnakinio padažo naudoti pradžioje.

Dabar aš tiesiog apdrabstau picos viršų šiais padažais ir gana gausiai, kad mano žalumynai neišdžiūtų.

Originale rekomenduoja palikti šiek tiek padažo ir juo apšlakstyti jau iškepusią picą, bet mes to nedarome.

Pačioje pabaigoje dar pabarstau ant viršaus džiovintų krapų. Galima, žinoma, naudoti ir kitus jūsų mėgstamus prieskonius.

Viskas. Belieka picą pašauti į labai gerai įkaitintą orkaitę. Mes naudojame picos akmenį. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių. Tada pašauname picą ir kepame, kol iškeps. Tai užtrunka iki 20 minučių. Bet viskas priklauso ir nuo jūsų orkaitės.

Išimame, supjaustome ir skanaujame.

Itališkas prieskonių mišinys

Reikės:

  • 3 v. š. džiovinto dašio
  • 3 v. š. džiovinto baziliko
  • 3 v. š. džiovinto mairūno
  • 3 v. š. džiovinto raudonėlio
  • 3 v. š. džiovintų svogūnų laiškų
  • 2 v. š. džiovinto svogūno miltelių
  • 2 v. š. džiovinto rozmarino (susmulkinto)
  • 1 v. š. džiovinto čiobrelio
  • 1 v. š. džiovinto šalavijo
  • 1 v. š. džiovinos petražolės

Viską sumaišome ir supilame į indelį. Galima laikyti iki 6 mėnesių.

“Kaimiškas“ prieskonių mišinys

Reikės:

  • 1 a. š. džiovintos petražolės
  • 3/4 a. š. malto juodojo pipiro
  • 1 a. š. himalajų druskos
  • 1/2 a. š. džiovinto česnako miltelių
  • 1/4 a. š. džiovinto svogūno miltelių
  • 1/8 a. š. džiovinto čiobrelio
  • 1 a. š. džiovintų krapų
  • 1/2 a. š. mielių dribsnių (nebūtina, bet būtent šie dribsniai suteikia tą specifinį kaimišką skonį)

Viską sumaišome ir supilame į indelį. Galima laikyti iki 6 mėnesių.

Skanaus!

Reklama

Kodėl žaliavalgystė?

Standartinis

Sveiki!

Manau, kad atėjo tam tinkamas laikas pasidalinti patirtimi, išbandymais, klaidomis ir visais kitais dalykais susijusiais su žaliavalgyste. O gal teisingiau – ėjimu link žalio, gyvo maisto.

Šiuo gyvenimo būdu susidomėjau vasarą, įkvėpta mamos, kuri jau ilgą laiką skatino atsisakyti mėsos ir pieno produktų. Bet žinot tuos vaikus, jie nieko negirdi ir nieko nemato, kol staiga kažkas nutinka ir tarsi jų galvelėse užsidega lemputė: atradau! Tuomet tėvams belieka palinksėti ir apsimesti, kad jie to atradimo gyvenime nėra matę ir girdėję, ir tikrai tai nebuvo jų idėja.

Pirmieji mano žingsniai buvo sunkūs ir klaidingi. Be galo staigiai įpuoliau į žaliavalgystę. Lygiai taip staigiai ir “atkritau“. Pasakiau sau, kad tai ne man, aš negaliu, nenoriu, nesijaučiu geriau, man nepatinka tai, kas vyksta su mano kūnu ir t.t.

Viena iš klaidų buvo ta, jog perskaičiusi Butenko knygą “Žalia mityba“ ėmiau ir patikėjau viskuo. Buvau akla ir nieko neišmaniau. Pirmasis maistas, kurį pagaminau buvo saulėgrąžų kotletai. Užkandžiams valgiau daug riešutų, nes bijojau likti alkana, o dar, neduok Dieve, man ko nors trūks. Kūnas to nepripažino, svoris kilo, jaučiausi taip tarsi būčiau prarijusi kelis dramblius. Po kelių dienų pasakiau STOP ir sugrįžau prie įprastos mitybos. Tvirtai pasižadėjau daugiau ir kojos nekelti į šį lauką.

O vasara baigėsi. Iš lėto sugrįžau į įprastą gyvenimą. Tačiau mintis apie sveikesnį gyvenimo būdą neapleido. Pradėjau domėtis ir skaityti apie žaliavalgystę. 2013 metų rugsėjo mėnesį vėl bandžiau žaliavalgiauti. Tąkart sekėsi daug geriau. Valgiau daugiau vaisių ir daržovių, mažai riešutų. Jaučiausi puikiai. O, bet, tačiau… Sustojau. Ne dėl rimtos priežasties, o dėl silpnumo ir esamų baimių: ar tikrai tai gerai? Ar galėsiu ateityje turėti vaikų, jeigu žaliavalgiausiu? ir t.t. Trūko informacijos, žmonių, kurie galėtų įtikinti, jog man niekas negresia. 

Per mokymosi laikotarpį atradau be galo daug žmonių, kurie mane įkvėpė ir įkvepia toliau siekti užsibrėžto tikslo: vieną dieną tapti 100% žaliavalge. Nuo 2013 metų lapkričio mėnesio visiškai atsisakiau mėsos ir pieno produktų. Kartais suvalgydavau žuvies, jei labai norėdavosi. Pagrindas buvo veganiška mityba. Du kartus per dieną valgydavau žaliavalgiškai, o vakarienė būdavo veganiška. Savęs labai nespaudžiau ir nebaudžiau. Pasižadėjau, kad po naujų metų atsisakysiu ir žuvies. 

Žinoma, buvo keli kartai, kai tiesiog silpnumas valdė ir suvalgiau produktų, kurių atsisakiau. Labiausiai pasiilgau sūrio, lydyto ir tirpstančio burnoje. Vien dėl to paklysdavau ir suklupdavau. Tačiau šios klaidos neprivertė manęs pasiduoti ir sugrįžti prie buvusio gyvenimo, nes jau žinau, ką reiškia maitintis sveikiau. Jaučiuosi lengva, labiau atsipalaidavusi, laimingesnė, mažiau pykstu. Mano oda tapo gražesnė. Anksčiau nosies srityje turėjau tamsius inkštirus, kurie nesuteikė grožio, o dabar, po 4 mėnesių, be mėsos ir pieno produktų jie iššviesėjo. Oda tiek daug nešerpetoja, atsisakiau kremo. Visą gyvenimą turėjau kelis baltus “akmenukus“. Jų niekaip negalėjau atsikratyti, o dabar beliko tik vienas. Veidą prausiu tik vandeniu. Taip pat atsisakiau dušo želė. Šie pokyčiai skatina mane ir toliau mokytis bei maitintis gyvu maistu. 

Nesuklyskit. Nesimaitinu vien organišku maistu. Šiuo metu mano šeimai tai nėra įkandama. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai yra geriau nei valgyti apdirbtą maistą, kuriame beveik nieko nėra likę. Aš dar mokausi eiti šiuo keliu, o besimokydama noriu pasidalinti patyrimais ir atradimais su jumis.

Kiekvienas renkamės tai, kas jam geriausia. Aš jau pasirinkau. O ką renkatės jūs?