Sveiki!
Manau, kad atėjo tam tinkamas laikas pasidalinti patirtimi, išbandymais, klaidomis ir visais kitais dalykais susijusiais su žaliavalgyste. O gal teisingiau – ėjimu link žalio, gyvo maisto.
Šiuo gyvenimo būdu susidomėjau vasarą, įkvėpta mamos, kuri jau ilgą laiką skatino atsisakyti mėsos ir pieno produktų. Bet žinot tuos vaikus, jie nieko negirdi ir nieko nemato, kol staiga kažkas nutinka ir tarsi jų galvelėse užsidega lemputė: atradau! Tuomet tėvams belieka palinksėti ir apsimesti, kad jie to atradimo gyvenime nėra matę ir girdėję, ir tikrai tai nebuvo jų idėja.
Pirmieji mano žingsniai buvo sunkūs ir klaidingi. Be galo staigiai įpuoliau į žaliavalgystę. Lygiai taip staigiai ir “atkritau“. Pasakiau sau, kad tai ne man, aš negaliu, nenoriu, nesijaučiu geriau, man nepatinka tai, kas vyksta su mano kūnu ir t.t.
Viena iš klaidų buvo ta, jog perskaičiusi Butenko knygą “Žalia mityba“ ėmiau ir patikėjau viskuo. Buvau akla ir nieko neišmaniau. Pirmasis maistas, kurį pagaminau buvo saulėgrąžų kotletai. Užkandžiams valgiau daug riešutų, nes bijojau likti alkana, o dar, neduok Dieve, man ko nors trūks. Kūnas to nepripažino, svoris kilo, jaučiausi taip tarsi būčiau prarijusi kelis dramblius. Po kelių dienų pasakiau STOP ir sugrįžau prie įprastos mitybos. Tvirtai pasižadėjau daugiau ir kojos nekelti į šį lauką.
O vasara baigėsi. Iš lėto sugrįžau į įprastą gyvenimą. Tačiau mintis apie sveikesnį gyvenimo būdą neapleido. Pradėjau domėtis ir skaityti apie žaliavalgystę. 2013 metų rugsėjo mėnesį vėl bandžiau žaliavalgiauti. Tąkart sekėsi daug geriau. Valgiau daugiau vaisių ir daržovių, mažai riešutų. Jaučiausi puikiai. O, bet, tačiau… Sustojau. Ne dėl rimtos priežasties, o dėl silpnumo ir esamų baimių: ar tikrai tai gerai? Ar galėsiu ateityje turėti vaikų, jeigu žaliavalgiausiu? ir t.t. Trūko informacijos, žmonių, kurie galėtų įtikinti, jog man niekas negresia.
Per mokymosi laikotarpį atradau be galo daug žmonių, kurie mane įkvėpė ir įkvepia toliau siekti užsibrėžto tikslo: vieną dieną tapti 100% žaliavalge. Nuo 2013 metų lapkričio mėnesio visiškai atsisakiau mėsos ir pieno produktų. Kartais suvalgydavau žuvies, jei labai norėdavosi. Pagrindas buvo veganiška mityba. Du kartus per dieną valgydavau žaliavalgiškai, o vakarienė būdavo veganiška. Savęs labai nespaudžiau ir nebaudžiau. Pasižadėjau, kad po naujų metų atsisakysiu ir žuvies.
Žinoma, buvo keli kartai, kai tiesiog silpnumas valdė ir suvalgiau produktų, kurių atsisakiau. Labiausiai pasiilgau sūrio, lydyto ir tirpstančio burnoje. Vien dėl to paklysdavau ir suklupdavau. Tačiau šios klaidos neprivertė manęs pasiduoti ir sugrįžti prie buvusio gyvenimo, nes jau žinau, ką reiškia maitintis sveikiau. Jaučiuosi lengva, labiau atsipalaidavusi, laimingesnė, mažiau pykstu. Mano oda tapo gražesnė. Anksčiau nosies srityje turėjau tamsius inkštirus, kurie nesuteikė grožio, o dabar, po 4 mėnesių, be mėsos ir pieno produktų jie iššviesėjo. Oda tiek daug nešerpetoja, atsisakiau kremo. Visą gyvenimą turėjau kelis baltus “akmenukus“. Jų niekaip negalėjau atsikratyti, o dabar beliko tik vienas. Veidą prausiu tik vandeniu. Taip pat atsisakiau dušo želė. Šie pokyčiai skatina mane ir toliau mokytis bei maitintis gyvu maistu.
Nesuklyskit. Nesimaitinu vien organišku maistu. Šiuo metu mano šeimai tai nėra įkandama. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai yra geriau nei valgyti apdirbtą maistą, kuriame beveik nieko nėra likę. Aš dar mokausi eiti šiuo keliu, o besimokydama noriu pasidalinti patyrimais ir atradimais su jumis.
Kiekvienas renkamės tai, kas jam geriausia. Aš jau pasirinkau. O ką renkatės jūs?
Sveikesnio gyvenimo link 